„Prancūzų poetas Charlesas Peguy kadaise rašė, kad yra trys sesutės – viltis, tikėjimas ir meilė. Atrodo, kad dvi vyresniosios sesutės – tikėjimas ir meilė – žengia pirmos ir paskui save veda tą mažąją sesutę. Tačiau iš tiesų būtent viltis jas veda į priekį, nes, jei jos nebūtų, tai nebūtų nei meilės, nei tikėjimo. Tad reikia atrasti viltį. Ji nėra susijusi su tuo, kad staiga viskas mūsų gyvenime kardinaliai pasikeis. Ji kalba apie viltį, kad gėris nugalės blogį, kad mums dera dėl to kovoti“, – teigia kardinolas Audrys Juozas Bačkis, su kuriuo bendravome artėjant šv. Velykoms, kurių laukimą aptemdė tragiški įvykiai Briuselyje.
Su kardinolu, kurio pokalbių su Antanu Gailiumi knyga „Taip, laimingas“ bus pristatyta balandžio 13 dieną 17 val. 30 min. Vilniuje, Bažnytinio paveldo muziejuje, kalbėjomės apie tai, kaip šiandieniam pasauliui, kuriame vis garsiau girdime baimę ir nepasitikėjimą kurstančias kalbų, perteikti šv. Velykų žinią.
„Reikia vilties. Viltis yra svarbiausias dalykas, tai yra suvokimas, kad tavo gyvenimas yra Dievo rankose, kad Dievas per visą istoriją yra su žmogumi“, – teigia Jo Eminencija A. J. Bačkis.
Šv. Velykos kalba apie Jėzaus prisikėlimą, dovanojantį pasauliui viltį. Tačiau prieš prisikėlimą dar yra Didysis penktadienis ir mirtis ant kryžiaus. Tas laikas tarp mirties ir prisikėlimo yra metas, kuriame susipina tikėjimas ir abejonės, viltis ir neviltis. Šiemet, kai Didžiąją savaitę užtemdė teroristiniai išpuoliai Briuselyje, pasėję baimę ir abejonę dėl Europos ateities, norisi klausti: kaip kalbėti apie viltį ir prisikėlimą visų šių įvykių kontekste?
Nemanau, kad visi tie įvykiai tiesiogiai susiję su religine švente. Tačiau supami tokio konteksto pasitinkame šv. Velykas. Aš skaitau ir mąstau apie Jėzaus kančios istoriją. Skaitau apie tai, kaip Jis su apaštalais susėda prie velykinio stalo. Sakoma, kad Jėzus buvo labai susijaudinęs. Kaip rašo apaštalas Jonas, vyravo slogi nuotaika, suvokimas, kad Jis bus išduotas. Išdavikas sėdi visai šalia tavęs, o juk jis yra tavo patikėtinis, tavo paties pasirinktas, trejus metus kartu buvęs, tavo mokytas. Kai mąstai apie tai, suvoki, koks buvo tas Kristaus gyvenimas. Mes šiandien post factum žinome, kad Jis prisikėlė. Tačiau, kai reikia visa tai išgyventi – skausmą, kančią, kai reikia išgyventi blogio naštą, viskas atsiskleidžia kitaip.
Mes patys kartais į viską žvelgiame pernelyg optimistiškai – įvyks žmogaus prisikėlimas, tautos prisikėlimas, ir visas pasaulis gyvens taikoje, o musulmonai glėbesčiuosis su katalikais ir panašiai. Taip nėra. Aš sakau, kad nereikia prarasti vilties, kad reikia kovoti prieš blogį, kurį regime ir šiandien.
Sakyčiau, kad šiandienis pasaulis yra praradęs viltį, nes yra praradęs tikėjimą. Jei žmogus netiki niekuo už šio pasaulio ribų, tai pasidaro labai liūdna, nebesuprantama, kur einame. Aš nebeatpažįstu savo jaunų draugų italų, kurie yra susituokę ir svarsto, kam gimdyti vaikus į tokį pasaulį. Kokia jų ateitis? Tai yra egzistencinės problemos.
Reikia vilties. Viltis yra svarbiausias dalykas, tai yra suvokimas, kad tavo gyvenimas yra Dievo rankose, kad Dievas per visą istoriją yra su žmogumi. Kova tarp gėrio ir blogio vyksta žmogaus širdyje, vyksta visuomenėje ir tarp tautų. Taikos nebus tol, kol jos atrama netaps tam tikros pamatinės vertybės.
Atsimenu šventuoju paskelbtą popiežių Joną XXIII, kuris parašė encikliką „Pacem in Teris“. Jis ten kalbėjo apie taiką, kuri remiasi tiesa, kuri remiasi teisingumu, laisve, meile tarp žmonių. Prisikėlimas yra mūsų tikėjimo iššūkis. Tai yra iššūkis tikėti, kad viskas nesibaigs šiuo žemiškuoju gyvenimu. Mes čia, žemėje, stengiamės sukurti gražesnę visuomenę, turėti gražias šeimas, tobulas mokyklas, kuriose nėra patyčių. Tačiau mus visada kaip išbandymas lydi kančios problema. Ji lydėjo ir Kristaus gyvenimą. Atrodo, kad jis vienu mostu galėjo viską panaikinti, pataisyti, tačiau taip nėra. Mūsų gyvenimas yra dovanotas gyventi laisvėje. Mes pasirenkame, ar rinktis gėrį, ar blogį, ar ginti tiesą, ar kokią nors ideologiją.
Man didelį įspūdį padarė popiežius Benediktas XVI, kuris viename paskutiniųjų susitikimų su kardinolais pasakė, kad tiesos neįrodysi kitiems, tiesa turi pati save įsiteisinti, žmogus pats turi ją atrasti ir ji pati save legitimuoja. Nereikia, kad kas nors iš šalies pasakytų, jog čia yra įrodyta tiesa. Anot jo, mes praktiškai kasdieniame gyvenime kaip Bažnyčia skelbiame tiesą, kurią galime įrodyti tik tada, jei turėsime meilę, jei turėsime gailestingumą. Tai ir bus žmonėms tas ženklas, kad tai, ką skelbiame, yra tikra tiesa. Tai yra ta tiesa, kurios vedami žmonės darė gera, buvo gailestingi, kūrė gražesnį ir teisingesnį pasaulį.
Aš nesu pesimistas. Man liūdna dėl to, kas įvyko Belgijoje. Galbūt ryt kažkas panašaus nutiks kitur, ir mes negalime visiškai nuo to apsisaugoti. Už viso to slypi teroristinės organizacijos, kurios pasaulyje siekia savo valdžios.
Tai yra liūdna, tačiau tikėjimas veikia kita plotme. Gal anksčiau galvojau, kad mūsų uždavinys yra padaryti visą visuomenę krikščionišką, o šiandien aš suprantu, kad galime šiek tiek ją pagerinti, padėti žmonėms, siūlyti jiems orientyrų, ką nors gera jiems padaryti – turėti katalikiškų mokyklų, paliatyvios slaugos įstaigų, pabėgėliais besirūpinantį „Caritą“. Turime daryti tokių ženklų. Tačiau nereikia manyti, kad mes su stebuklinga lazdele pakeisime visą pasaulį. Nereikia nusiminti. Kristus per savo trumpą gyvenimą patyrė kančią, agoniją ir, kaip sakė Pascalis, jis su mumis yra ir kenčia kartu iki pasaulio pabaigos. Priimkime tai, nenusiminkime ir eikime pirmyn.
Kai galvoju apie šv. Velykas, tai suvokiu, kad mes ne tik turime švęsti Kristaus prisikėlimą, tačiau ir prisikelti patys. Mūsų asmeninis gyvenimas turi būti labiau nukreiptas į Dievą. Mūsų siekiai turi viršyti tik ekonomikos dėsnius, pinigų, gero darbo troškimą. Ar pajėgiame kitiems įtikinamai perduoti tą prisikėlimo žinią? Čia yra kiekvienam iš mūsų tenkantis iššūkis.
Kančios problema bus su žmonėmis iki pat pasaulio pabaigos. Kiekvienas iš mūsų galvoja, o kas bus po to, kur aš einu, koks mano galutinis tikslas gyvenime. O tas prisikėlimas, tas amžinasis gyvenimas yra mus palaikanti viltis, inkaras, už kurio užsikabiname. Šv. Velykos skelbia, kad į pasaulį turime žvelgti tikėjimo akimis, o ne ieškoti magiškų receptų, kad staiga nukris visi pančiai, visos nuodėmės ir kančia. Mums yra parodytas kelias ir, kur jis veda, parodyta Kristaus galia, kuria jis nugali mirtį ir blogį. Tačiau kol kas mes patys gyvename tame pasaulyje, kuriame vyksta nuolatinė kova.
Šv. Velykos atneša viltį. Tačiau šiandien pasaulyje regime, kad vis populiaresne preke tampa ne viltis, o baimė. Šv. Jonas Paulius II kadaise komunistinėje Lenkijoje ragino nebijoti, drąsiai stoti į akistatą su iššūkiais ir gyventi tiesoje. Šiandien vis garsiau girdime raginimus bijoti kito, atsitverti, atsiriboti, kitame rasti visų problemų ir pavojų šaltinį. Visa tai gresia ir katalikams, nes, viena vertus, mes norime eiti į pasaulį ir jį perkeisti, tačiau, kita vertus, susidūrę su juo, neretai siekiame užsidaryti ir atsiriboti nuo sekuliaraus, pasiklydusio, orientyrus praradusio pasaulio ir puoselėti tikėjimą savo uždarose bendruomenėse. Kaip šiandien galime užlopyti tas atsiveriančias properšas?
Aš sakyčiau, kad kartais žmonės pernelyg laukia paguodos stebuklų. Atrodo, jei būsi tikintis, nueisi į bažnyčią, pasimelsi, tai viskas turi sektis. Tačiau kančia yra dalis mūsų gyvenimo. Mes bėgame nuo jos, bandome nuslopinti. Yra dabar visokių paliatyvių būdų. Tačiau, kai girdžiu apie narkomanijos, alkoholizmo problemas, tai suvokiu jas kaip bėgimą nuo realybės, nuo sunkumų. Tai yra laikinas išsivadavimas.
Mane šiek tiek gąsdina ir virtualusis pasaulis. Kai matau vaikus, įnikusius į įvairiausius aparatus, svarstau, ar neateis tokia diena, kai jie nebeskirs virtualaus pasaulio nuo tikrojo. Ar internete taip gausiai regimas smurtas ir žudynės nepaveikia pasąmonės taip, kad visi šie dalykai tampa įprasti. Kokį pasaulį šiandien matome per televiziją? Mums parodomi visi blogi dalykai. Viską matome, tačiau ar tai tampa mūsų gyvenimo dalimi? O gal viską priimame tik kaip filmą ir nebeįsigyvename į tai? Juk mums reikia kovoti, kad pasiektume gerų pokyčių. Tikėjimas turi būti susietas su gyvenimu.
Žmogus turi kasdienėmis pastangomis demonstruoti savo tikėjimą. Jei aplink regiu korupciją, tai bent aš pats turiu tam atsispirti. Jei kažkas rodo, kaip išsisukti nuo mokesčių, ne, aš to nedarysiu. Jei reikia sąžiningai atlikti pareigą, tai ją atliksiu. Taip kiekvienas prisideda prie geresnio pasaulio.
Kaip įkvėpti viltį? Aš nežinau. Prancūzų poetas Charlesas Peguy kadaise rašė, kad yra trys sesutės – viltis, tikėjimas ir meilė. Atrodo, kad dvi vyresniosios sesutės – tikėjimas ir meilė – žengia pirmos ir paskui save veda tą mažąją sesutę. Tačiau iš tiesų būtent viltis jas veda į priekį, nes, jei jos nebūtų, tai nebūtų nei meilės, nei tikėjimo. Tad reikia atrasti viltį. Ji nėra susijusi su tuo, kad staiga viskas mūsų gyvenime kardinaliai pasikeis. Ji kalba apie viltį, kad gėris nugalės blogį, kad mums dera dėl to kovoti.
Svarbu ir tai, kad šie metai yra paskelbti Gailestingumo metais. Kiek mes pajėgiame savo konkrečiame gyvenime – šeimoje, visuomenėje – parodyti gailestingumą? Juk kiekvienas esame Bažnyčios nariai, turintys pareigą skleisti gailestingumą. Dabar išbandymas – pabėgėlių priėmimas. Ir kokios nuotaikos vyrauja? Vyrauja baimė, nepasitikėjimas.
Aš galvoju, prisimenu savo vaikystę, visus pabėgėlius iš Lietuvos, kurie po to iš Prancūzijos važiavo į Ameriką. Ten jau seniau gyvenę lietuviai Amerikos valdžiai garantavo, kad naujais imigrantais bus pasirūpinta, jog iš pradžių jiems bus duotas būstas, o paskui bus padėta susirasti darbą. Gerai, kad tada būta ryšio, meilės žmogui. Buvo suvokiama, kad čia yra mano tautietis iš to paties krašto, kurį ir aš palikau prieš pusšimtį metų, tačiau aš noriu jam padėti.
Dabar nori ar nenori ta pabėgėlių problema egzistuos. Pasaulis keičiasi. Kai nukeliauju į Paryžių ir važiuoju metro, matau visą įvairovę – žmonių iš Azijos, Afrikos. Matau vaikelių iš mišrių šeimų. Pasaulis maišosi, ir nereikia žiūrėti labai siaurai, kad turime užsiverti ir tik siekti išlaikyti savo. Tie lietuviai, kurie išvažiavo, taip pat įsipaišys į tą naują visuomenę, persiims kita kultūra, gyvenimo būdu.
Aš buvau nustebęs, kai prieš 25 metus atvykau į Lietuvą, kaip sunkiai lietuviai priėmė užsienio lietuvius. Kalbu visų pirma ne apie save, o apie tuos, kurie čia buvo atvykę, norėjo padėti, ypač verslininkai, tačiau buvo šaltai sutikti. Vienas jų man pasakojo, kaip jam buvo suteiktas kabinetas greta premjero, tačiau per metus nė karto nebuvo pasiteirauta jo nuomonės. O juk jie norėjo dalintis tiek pinigais, tiek savo patirtimi. Žmonės rodė iniciatyvą, tačiau nesulaukė atsako. Daug jų nesijaučia laimingi, tačiau užtat aš sakau esąs laimingas.
Gal ir apsistokime dabar ties ta laimės ir pašaukimo tema. Kalbėjote apie žmones, kurie neranda sau vietos. Mes kalbame apie kunigo pašaukimą, kaip atsiliepimą į Dievo kvietimą tarnauti ir skleisti žmonėms Jo žodį. Dar kartais kalbame apie mokytojo pašaukimą. Tačiau kartais atrodo, kad tik kai kurios išskirtinės profesijos turi savąjį pašaukimą, o kitos yra tarsi be to. Dažnai kriterijumi renkantis savąjį kelią tampa ne pašaukimas, o pinigai, prestižas, darbo rinkos situacija. Kaip išgirsti tą pašaukimą, ir ar kiekvienas jį turime?
Kiekvienas žmogus turi savo pašaukimą. Net ir sukurti šeimą yra pašaukimas. Kunigystė susieta su religija ir apgaubta tam tikros auros. Yra tokių žmonių, kurie pajunta Dievo pašaukimą, ir Jis juos kažkokiu ypatingu būdu veda. Tačiau visi esame žmonės, laisvai atsiliepiame į Dievo šaukimą ir laisvai apsisprendžiame. Visada kyla klausimas, kokiu keliu eiti, ką daryti su savo gyvenimu. Jei kriterijumi bus tik tai, kokie mokslai yra naudingesni, kas garantuoja gerą pragyvenimą, tai į antrą planą stoja prasmės klausimas.
Žaviuosi menininkais, poetais, kurie ieško savojo kelio, o tai nėra profesijos, iš kurių labai daug užsidirbsi. Žaviuosi žiniasklaida, kuri nepataikauja, nesiekia galios, o kelia problemas, skatina susimąstyti. Tai nėra tik verslas, o pašaukimas.
Kiekvienas turi savo pašaukimą, Dievo duotas dovanas. Norisi linkėti, kad kiekvienas žmogus eitų tuo keliu, į kurį yra šaukiamas, kad tėvai nenutartų, jog tu būtinai būsi inžinierius ar daktaras. Kalbant apie pašaukimą, būtina įsiklausyti į savo sąžinę – kur tavo interesai, ko sieki. Čia grįžtam prie tikėjimo, nes kiekvieno mūsų galutinis orientyras yra Dievas – tiesos ieškojimas, gero pasauliui darymas. Kiekvienas turime atrasti vietą, kaip geriausiai prie to galime prisidėti. Šiandien turime daug galimybių, tačiau jei žmogus neturi aiškios pasaulėžiūros, neatsako sau į klausimą, koks jo gyvenimo tikslas, kur jis eina, ką nori pasiekti ir nuveikti, tai yra sunku. Kiekvienas ieškome sau laimės, tačiau ar galvojame apie laimę ir kitiems?
Kartais aš pats sau sakau, kad ačiū Dievui, jog tikiu į Dievą. Jei netikėčiau, tai kas tada palaikytų, kai bandai daryti gero, o niekas neatsiliepia? Juk reikia nepasiduoti ir toliau eiti daryti gera. Motina Teresė iš Kalkutos darė artimo meilės darbus, o dabar kritikuojama, kad gal viską darė ne taip. Tačiau sakyčiau, jog tai būta žmogaus, gyvenusio grynu gailestingumu. Ji rasdavo gatvėje mirštantį žmogų ir parsitempdavo į savo namus, kuriuose daugelis galėdavo oriai numirti. Dabar ji dėl to kritikuojama. Tačiau ką reikėjo daryti? Palikti kitą likimo valiai? Juk čia yra grynas gailestingumas – padėti kitam, kai matai jį bėdoje. Jei matai pasaulį einantį kitais keliais, tai tiesiog nori jam padėti, kad būtų teisingai gyvenama, kad būtų užuojauta kitam žmogui, kad būtų jam parodytas dėmesys. Tikėjimas sako, kad aš turiu pasiaukoti, atiduoti dalį savęs kitiems.
Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, kuri pergyveno tikėjimo naktį, yra pasakiusi, kad, jei neturėčiau tikėjimo, tai nusižudyčiau. Tai yra šventosios, jaunos 25 metų merginos pasakyti žodžiai. Ji visą savo gyvenimą paaukojo Dievui, kurį suvokė kaip savo stiprybės šaltinį. Ji tikėjo, kad verta pasiaukoti dėl amžinojo gyvenimo.
Kai mąstau apie karo metų Lietuvą, kai galvoju apie partizanus, tai jie tikėjo tėvynės ateitimi, laisve ir buvo pasiryžę dėl to atiduoti savo gyvybes. Tai yra pavyzdys, kad savo gyvenime reikia turėti tikslą, nes kitu atveju būsi nešiojamas iš kairės į dešinę ir bėgsi ten, kur siūlys daugiau pinigų, kur bus patogiau gyventi.
Tačiau mūsų šeimų krizė įrodo, jog reikia pasiaukoti dėl kitų žmonių, kad jie, o ne tik tu būtum laimingas. Jei kiekvienas ieškos tik savo laimės, tai nieko nebus. Reikia išeiti iš savęs. Vieni sako, kad reikia turėti idealizmą, o aš sakau, jog tikėjimą, kad yra dalykų, dėl kurių verta priimti kančią, ko nors atsižadėti, kad tik kitam būtų geriau.
Jūs kalbate apie laimę, tačiau kas tai yra? Kartais atrodo, jog laimė yra kažkas nepastovaus. Vieną dieną paskambini draugui ir jis sako, kad yra labai laimingas. Tačiau jau kitą dieną, kažkam nutikus, jis kalba, jog tos laimės neliko nė kvapo, kad jį apėmė liūdesys. Atrodo, kad ta laimė yra momentinė būsena, kurią išsklaidyti gali ir paprasčiausias blogas žodis ar panašiai. Kita vertus, dažnai gyvename laimės laukimo viltimi. Esą būsiu laimingas tada, kai turėsiu svajonių darbą, šeimą, savo būstą ir t. t. Laimė lieka perspektyvoje ir susiejama su turėjimu. Kaip Jūs, Jūsų Eminencija, atsakytumėte į klausimą, ką gi reiškia būti laimingam?
Manau, kad žmogus laimę turi nešioti savo širdyje. Svarbiausia yra pasitikėjimas Dievu, kad Jis tavęs neapleidžia. Jis neapleidžia Kristaus, Jis po to neapleidžia ir šv. Petro, kuris kelis sykius išsižadėjo Jėzaus. Reikia pasitikėjimo Dievu ir suvokimo, kad ne viską galime pasiekti ir ne visą pasaulį galime pertvarkyti pagal savo norus.
Gyvenimas nėra azartinis lošimas. Gyvenimas nėra galimybė įvairiausiais draudimais apsaugoti savo gyvybę, sveikatą ir savo šeimos ateitį. Reikia savo širdyje nešioti įsitikinimą, jog viskas praeina, kad ir tos kančios. Reikia tikėti, kad viskas turi prasmę Dievo perspektyvoje. Nėra taip, kad Jis tyčia tave baudžia, daro kažką negero. Iš viso to, pasitikint Dievu, gali išdygti kažkas gero. Aš atiduodu save į Dievo rankas, nes pasitikiu Juo. Bandžiau kažką gero padaryti ir man nepasisekė, nes gal Dievas iš manęs nori kažko kito?
Laimę nešioji savyje. Gali nutikti liūdnų įvykių, gali būti skaudžių akimirkų, ir tada tikrai skauda širdį, sukyla jausmai, tačiau visa tai nėra beprasmiška. Dievas yra visuose tuose įvykiuose, Jis nėra pasislėpęs ir užmiršęs tave. Jis yra šalia tavęs. Man tai labai svarbu.
Kai galvoju apie save, man laimė yra žinojimas, jog einu savo pašaukimo keliu. Atrodo, einu ištikimai, žinau, kad ne viskas pasisekė, neatverčiau ne tik viso pasaulio, tačiau ir visų žmonių, kuriuos sutikau, tačiau vis dėlto einu ir darau tai, kas atrodo prasmingo. Dėkoju Dievui už tai, kas yra gero, o už tai, ką blogo padarau, atsiprašau, kad galėčiau eiti pirmyn su pasitikėjimu.
Laimės negali sudėti į profesinį, piniginį ar kokį kitokį pasisekimą. Negali sudėti jos į sveikatą. Visa tai gali labai greitai sudužti į šipulius.
Kartais tenka aplankyti kalinius kalėjimuose. Galvoju apie tai, kokią viltį puoselėja nuteistieji iki gyvos galvos. Jie viliasi dar išeiti į laisvę, tačiau perspektyvų maža. Kas jiems gali suteikti vilties gyventi toliau? Man pačiam ta vienintelė nepajudinama atrama yra Dievas.
Neieškokime laimės vien šioje žemėje. Reikia kurti gražesnį pasaulį, reikia stengtis pašalinti karus, terorizmą, korupciją, neteisingumą. Reikia kovoti ir eiti pirmyn. Manau, kad Dievas mums tam ir davė valią, protą bei sugebėjimus. Tačiau, deja, kai viską suvedi tik į pinigus, ekonominius laimėjimus, tai išeina, kad mes, kurdami savo įsivaizduojamą geresnį pasaulį, baigiame sugadinti gamtą. Popiežius Pranciškus savo enciklika „Laudato Si“ ir bando į tai atkreipti dėmesį. Kokią paliksime žemę ateities kartoms? Ar jos nenualinsime?
Žmogui gyvenime reikia tikslo, reikia vertybių, kurios būtų ne materialinės, o dvasinės. Kas šiandien darosi su Europa? Joje nebėra solidarumo, nebėra vienybės, o liko ekonominiai išskaičiavimai ar savo gerovės troškimas. Schumanas, Adenaueris, de Gasperis, kurie kūrė Europą, rėmėsi krikščioniškomis vertybėmis. Jie labai aiškiai sakė, kad nori Europos, kuri vadovautųsi teisingumo, laisvės, tiesos vertybėmis. Jie nesakė, kad turime vadovautis vien tik ekonominiais rodikliais.
Sakysite, kad aš pesimistas? Ne, toks tikrai nesu, tačiau man tikrai gaila tų žmonių, kurie gyvena be jokio, sakyčiau, idealo, tikslo ir tikėjimo. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra šventa istorija. Toje šventoje istorijoje yra nupuolimų ir atsikėlimų. Manau, kad visa tai labai gražiai atsispindi žydų tautos istorijoje, pasakojamoje Senajame Testamente. Kai tik jie geriau gyvendavo, tai tuoj nusigręždavo nuo Dievo ir pasistatydavo kokį aukso veršį ar kitus dievaičius. Kai tik būdavo blogai, tai iš karto šaukdavosi Dievo pagalbos. Manau, kad ir su pasauliu yra panašiai.
Susiduriame su terorizmo pavojumi, susiduriame su augančiu radikaliųjų dešinių jėgų populiarumu, kurios dabar turi savo rankose kozirį sakyti, kad visas blogis ateina iš imigrantų. Tereikia gintis, apsitverti. Tačiau tokiu būdu nieko nelaimėsime. Reikia atverti savo širdis, savo namų duris tiems pabėgėliams, kuriems reikia pagalbos. Mums tai yra sunku. Sunku yra ir jiems. Nemanykit, kad sirui ar afganui būti Lietuvoje atrodytų tikras rojus. Juos integruoti yra ilgalaikė perspektyva. Juk ir mes, į svečias šalis išvažiavę lietuviai, mėgdavome susiburti, valgyti cepelinus, šnekėti savo kalba, puoselėti savo papročius.
Donatas PUSLYS